Marcin Stachowski
Ambicingi planai plėtoti tvirtą vandenilio ekonomiką Europoje susiduria su dideliais iššūkiais. Europos Sąjungos siekis iki 2030 metų integruoti 62 gigavatus elektrolizatorių galios, siekiant klimato neutralumo, susiduria su griežtais realybės patikrinimais. 2023 metų pabaigoje žemyne buvo įrengta tik 62 megavatų galia, kas sudaro tik 0,1 % jų tikslo, tai rodo didelį trūkumą siekiant atsinaujinančios energijos tikslų.
Pagrindinė problema slypi apribotame žaliojo vandenilio suvartojime – švarios energijos alternatyvoje, palyginti su iškastiniais kūnais. 2023 metais ES vandenilio suvartojimas sumažėjo 2,5 % palyginti su ankstesniais metais, o jo naudojimas daugiausia apribotas tokioms pramonės šakoms kaip cheminių medžiagų gamyba ir plieno gamyba. Gąsdinantis yra tai, kad daugiau nei 99 % Europos vandenilio gaunama iš iškastinių kuro šaltinių, o atsinaujinantis vandenilis vis dar kovoja dėl tvirtos pozicijos dėl aukštų gamybos kaštų ir nepakankamos infrastruktūros.
Europos energetikos krizė, kurią paaštrino geopolitiniai įtempimai, tokie kaip Rusijos invazija į Ukrainą, vėl sugrąžino dėmesį į tradicinius energijos šaltinius. Ši situacija privertė ES prioritetizuoti dujų importą, nuo 2022 metų pridėjus reikšmingą regazifikacijos pajėgumą, ir nukreipė dėmesį nuo vandenilio iniciatyvų.
Pasaulyje vandenilio ateitis vis dar lieka pažadu, tačiau ir iššūkiu – tokios šalys kaip JAV ir Kinija žengia žingsnius su didele investicija ir daugybe projektų. Vis dėlto, užtikrinti patikimus vandenilio pirkėjus lieka iššūkiu, nes tik 12 % projektų turi tvirtas pirkimo sutartis. Pramonės šakos, svarstančios pereiti prie vandenilio, susiduria su svarbiais ekonominiais iššūkiais, reikalaujančiais brangių esamų sistemų pakeitimų.
Kelyje į priekį Europos vandenilio kraštovaizdyje reikia kritinių investicijų ir novatoriškų sprendimų spręsti ekonomikos ir infrastruktūros iššūkius, stabdančius šią perspektyvią žaliosios technologijos plėtrą.
Neatviras Europiečių vandenilio kovos pasakojimas: paslėpti poveikiai ir šokiruojantys suvokimai
Vandenilio ekonomikos siekimas Europoje, nors ir pagirtinas, atskleidžia daugybę iššūkių, kurie neįprastai svyra sėkmingumo svarstyklėse. Nors ambicingas 62 gigavatų elektrolizatorių galios siekis iki 2030 metų atrodo vis labiau nepasiekiamas, didžioji dalis kalbų neatskleidžia, kaip šie iššūkiai veikia paprastus piliečius, pramonę ir platesnę geopolitinę dinamiką.
Paslėptas ekonominis poveikis bendruomenėms
Nors daug dėmesio skiriama makro pasekmėms, tokioms kaip atsinaujinančios energijos tikslai, vietos bendruomenės susiduria su ekonominiais spaudimais, kurie nėra plačiai pranešami. Suinteresuotosios šalys regionuose, priklausančiuose nuo tradicinių energijos darbo vietų, tokių kaip anglinių ir gamtinių dujų pramonė, yra užkluptos dilemos. Pereinant prie vandenilio technologijos, teoriškai galėtų atsiverti naujos darbo rinkos, tačiau pernelyg aukšti pradiniai kaštai atidėlioja neatidėliotinus privalumus.
Sociologinės prieštaros ir aplinkos paradoksai
Įdomu tai, kad nors vandenilis yra švaraus kuro, dabar naudojamos gamybos technologijos daugiausia yra iškastiniais kūnais, todėl susidaro prieštaringa situacija. Bendruomenės kelia klausimų dėl tikrųjų aplinkos naudos, atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei 99 % Europos vandenilio gaunama iš neatsinaujinančių šaltinių.
Ar vandenilio ekonomika naudinga visiems?
Klausimas yra būtinas: ar perėjimas prie vandenilio orientuotos energijos sistemos iš tikrųjų naudingas visiems, ar jis plečia esamus technologinius ir ekonominius skirtumus? Tendencija rodo, kad tik pažangios ekonomikos ar turtingos pramonės sritys gali sau leisti šį pereinamąjį laikotarpį, galbūt nustumdamos žemesnio pajamų lygio šalis ir pramonę.
Kaip sekasi kitoms šalims?
Tokios šalys kaip Jungtinės Valstijos ir Kinija taip pat siekia gauti dalį vandenilio ateities. Tačiau jos susiduria su panašiais infrastruktūros ir ekonominės gyvybės klausimais. Tačiau jų didelės investicijos jau skatina tiekimo grandis, nors priklausomybė nuo iškastinių kuro vis dar kenkia pasaulinėms vandenilio iniciatyvoms.
Papildomos sprendimo galimybės ir klausimai dėl ateities strategijų
Milijono dolerių klausimas išlieka: kaip Europa gali uždegti savo vandenilio revoliuciją? Mokesčių lengvatų, valstybės dotacijų ir viešojo ir privataus sektorių partnerystės integravimas galėtų pasiūlyti gelbėjimosi ratą, tačiau kas neša finansinę naštą? Ši bendradarbiavimo forma galėtų sudaryti sąlygas disruptiškoms technologijoms, tokioms kaip pažangūs elektrolizatoriai ir patobulintos saugojimo sistemos, tačiau kokie novatoriški modeliai galėtų pasiekti sėkmę?
Kas daro visą šį projektą intriguojančiu, tai individualių pionierių ir žemės judėjimų pasiryžimas propaguoti decentralizuotus energijos sprendimus. Technologiškai įsitraukusi jaunųjų žmonių karta kuria mažo masto projektus, tačiau jų poveikis išlieka nedidelis be plačios struktūrinės paramos.
Apibendrinant, Europos kelias link vandenilio ekonomikos yra daugelio aspektų saga, turinti ekonominių, socialinių ir pasaulinių pasekmių. Kai pokalbis vystosi, svarbu užduoti klausimą, ar turėtų būti apsvarstyti alternatyvūs keliai, ar kaip esamos strategijos gali būti patobulintos, kad būtų įtrauktos ir tvariai pasiektos žemyno atsinaujinančios energijos tikslai.
